Antanas Samušis – ilgiausiai Vinco Kudirkos mokyklai vadovavęs direktorius

Vinco Kudirkos progimnazija – trečioji pagal senumą mokykla Šiaulių mieste. Prieškario Lietuvoje šiai mokyklai vadovavo du vedėjai – J. Naujokaitis ir tragiško likimo J. Ruseckas. Po karo ypač dažnai keitėsi mokyklos vadovai: šiose pareigose nuo 1945 m. iki 1957 m. pasikeitė net šeši direktoriai.

Todėl mokyklos  istorijoje svarbi vieta tenka vienam iš ilgiausiai – net 35 metus – mokyklai vadovavusiam direktoriui Antanui Samušiui, kuriam š. m. birželio 13 d. būtų sukakę 85 metai.

Antanas Samušis gimė 1932 m. birželio 13 d. dabartiniame Kelmės rajone, Užpelkių kaime. Baigęs vidurinę mokyklą Mažeikiuose, studijavo Šiaulių mokytojų institute, tuometinio Vilniaus

pedagoginio instituto fizikos-matematikos fakultete,  neakivaizdžiai studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1992 m., baigęs direktoriauti iki mirties (1999 m. sausio 10 d.) jis dirbo mokykloje šachmatų mokytoju.

Vadovavimas mokyklai nebuvo lengvas: sovietiniu laikotarpiu didelis dėmesys turėjo būti skiriamas komunistinei propagandai, iš pradžių mokyklos materialinė bazė nebuvo itin gera. Trūko ir pagrindinių priemonių, ir patalpų. Tik 1964 m. pastačius pirmąjį priestatą su 14 kabinetų, pagerėja mokinių ir mokytojų darbo sąlygos.  1972 m. pastatytas antrasis priestatas. Mokykloje įkuriami tais laikais geri fizikos, chemijos, biologijos ir kt. kabinetai. Šie gana sausi faktai neatskleidžia, kiek nerimo, rūpesčių teko išgyventi mokyklos vadovui. Žmona Vanda Samušienė prisimena, kad mokykla jam buvo viskas, net gėles sodindavo ne savo sode, o mokyklos teritorijoje. Duktė Rasa gerai prisimena vieną lietingą ir tamsų rudens vakarą, kai krintantys medžių lapai užkimšo šiaurinės mokyklos dalies lietvamzdžius. Lietaus vanduo tyvuliavo ant stogo, o vėliau ėmė plūsti į trečiojo aukšto kabinetus. Direktorius nieko nelaukdamas tamsoje užsiropštė ant stogo ir stipriai rizikuodamas  išvalė lietvamzdžius. Tąsyk viskas baigėsi laimingai, bet kiek dar panašių įvykių, susijusių su mokykla, graužė jėgas ir sveikatą.

Antanas Samušis buvo labai universalus žmogus, eruditas, daug skaitė, domėjosi istorija, menu, pedagoginėmis naujovėmis ir jomis dalijosi su mokyklos pedagogais. Šeima prisimena jo pomėgį keliauti, sportuoti. Tuo pomėgiu jis „užkrėtė“ ir savo mokinius, dukras bei anūkus. Jo iniciatyva tuometė 6-oji vidurinė mokykla tapo viena iš kelių Lietuvos mokyklų, kuriose buvo sustiprintas kūno kultūros mokymas,  mokykloje visi mokiniai nuo pirmos klasės buvo mokomi žaisti šachmatais, įkurtam šachmatų būreliui jis vadovavo ir baigęs direktoriauti, nes šachmatus laikė puikia proto mankšta.

1988 m. mokyklos kolektyvas kreipėsi į tuometinę LTSR Liaudies švietimo ministeriją prašydamas grąžinti mokyklai istorinį Vinco Kudirkos vardą. Tą kreipimąsi pasirašė ir direktorius, be to, jis rūpinosi, kad mokykloje būtų įkurtas muziejus, jaunųjų kudirkaičių organizacija.

Visada į direktorių  buvo galima kreiptis pagalbos, patarimų, labai vertino energingus, iniciatyvius mokytojus. Turėjo puikų humoro jausmą. Kartą, kai mokiniai paiskundė savo auklėtoja ir paprašė pakeisti, direktorius labai aiškiai išdėstė savo požiūrį (žinoma, prieš tai ilgokai stebėjęs ir vertinęs situaciją): „Mamos, tėvynės ir auklėtojos nepasirinksi.“ Mokytojai direktorių A. Samušį prisimena kaip ramų, griežtą, bet teisingą, dėmesingą vadovą. Mąstė racionaliai, buvo kantrus ir užtikrintas, niekada neprarandantis savitvardos.  Jau baigus jam direktoriauti, į mokyklą turėjo atvykti tikrintojų brigada iš miesto švietimo skyriaus, kolektyvui reikėjo nuspręsti, kada –  pavasarį ar rudenį – priimti tikrintojus. Aišku, visi mokytojai norėjo nukelti tokius dalykus vėlesniam laikui, rudeniop. O A. Samušis visus paprotino: „Tegul dabar tie tikrintojai ateina. Patikrins, išeis, o jūsų vasaros atostogos bus ramios – jau po visko.“

 O kad pasitikėjo savo mokyklos kolektyvu, rodo tas faktas, kad ir dukraRasa, ir anūkai mokėsi jo vadovaujamoje mokykloje.

Labai šiltai senelį A. Samušį prisimena anūkas Andrius Norkus, Šiaulių universiteto kūno kultūros ir sporto edukologijos katedros dėstytojas. Jis pasakoja, kad senelis buvo labai imlus naujovėms: kai Lietuvoje dar mažai kas žinojo, kas per daiktas yra asmeninis kompiuteris, senelis skyrė didelę dalį santaupų tam, kad jį įsigytų, skatino mokytis užsienio kalbų, pats daug skaitė ir ragino kitus. Pasak anūkės tenisininkės Gedvilės, „atrodo, kad jis visada buvo aktyvus ir viskuo domėjosi“.

 

                                                                                                                Rita Samoškienė

birželio 13, 2017