VANDUO REIKALINGAS, KAD GYVENTUME
Vanduo yra sudarytas iš dviejų dalių vandenilio ir vienos dalies deguonies. Tai yra gausiausiai esanti medžiaga žmogaus organizme, sudaranti 60 proc. kūno svorio.
Vanduo neturi kalorijų ir kitų maistinių medžiagų, tačiau be jo išgyventume tik keletą dienų, o be maisto sveikas žmogus gali ištverti net 6 – 8 savaites. Organizmui netekus 5 – 10 proc. vandens, prasideda sunki dehidratacija, o 15 – 20 proc. praradimas paprastai yra mirtinas.
GYVYBINĖS FUNKCIJOS
Vanduo būtinas visoms organizmo funkcijoms: virškinti, įsisavinti ir pernešti maistines medžiagas, šalinti atliekas iš organizmo bei kitiems cheminiams procesams. Vanduo saugo ląstelių membranas, o amniotinio skysčio pavidalu – gimdoje besivystantį vaisių. Jis reikalingas visiems organizmo audiniams augti ir yra organizmo išskyrų, ašarų, seilių, skrandžio sulčių, taip pat organų ir sąnarių drėkinamojo skysčio pagrindas. Dėl vandens mūsų oda yra švelni ir lygi.
Organizmas sendamas sausėja. Kūdikių organizmą sudaro 75 – 80 proc. vandens, o 65 – 70 metų amžiaus žmonių – tik 50 proc. Šis sausėjimo procesas pasireiškia odos raukšlėjimųsi, sumažėjusia seilių gamyba ir sąnarių sustingimu.
KIEK VANDENS MUMS REIKIA?
Žmogaus organizmas turi gauti pakankamai vandens, kad šlapimas būtų šviesus, o ne tamsiai ar ryškiai geltonas. Suaugusiajam per dieną reikėtų išgerti 6 – 8 stiklines vandens. Tai gali būti grynas vanduo, arbata, sultys, gaivieji gėrimai, be to, nemažai vandens yra maisto produktuose: vaisiuose ir daržovėse yra 70 – 90 proc., kiaušiniuose 75 proc., mėsoje, paukštienoje ir žuvyje – 50 – 75 proc., duonoje 35 proc. vandens.
Vandens poreikis kasdien skiriasi. Daugiau vandens turėtume išgerti karštu oru, mankštindamiesi, karščiuodami, būdami peršalę ar sirgdami kokia nors kita liga. Daugiau jo reikia ir nėštumo metu, amniotiniam skysčiui palaikyti, kraujo tūriui padidinti, normaliam vaisiaus vystymuisi užtikrinti. Kūdikį maitinančios motinos privalo daugiau gerti vandens, kad geriau gamintųsi pienas, kurio 87 proc. sudaro vanduo.
Vandens kiekis, kurį gauname iš skysčių ir maisto, turėtų būti lygus išskiriamam kiekiui. Šią pusiausvyrą lemia daugelis veiksnių. Pavyzdžiui, vartodami diuretikus ar kitus vaistus, skatinančius norą šlapintis, didiname skysčių poreikį. Gerdami daug stiprios arbatos ar kavos, pasižyminčios diuretinėmis savybėmis, prarandame tiek pat skysčių, kiek gauname. Sūrus maistas taip pat didina poreikį daugiau gerti vandens, kad būtų išlaikyta skysčių pusiausvyra.
Troškulys mažėja su amžiumi, todėl pagyvenę žmonės vandens turėtų gerti dažniau, net jei nesijaučia ištroškę. Intensyviai mankštindamiesi ar karštu ir drėgnu oru iki to laiko, kol pajusite troškulį, jūs jau galite būti praradę nemažai skysčių. Jeigu geriate daugiau skysčių negu organizmui riekia inkstai perteklių pašalins padidindami šlapimo tūrį.
AR SAUGU GERTI VANDENĮ?
Geriamo vandens kokybė yra nuolat kontroliuojama; tikrinamas chloro, teršalų kiekis, drumstumas. Jei į vandenį dedamas fluoras, reguliariai tikrinama jo koncentracija.
Chloras. Gali būti dedamas į visas geriamo vandens atsargas, ligas sukeliančioms bakterijoms sunaikinti. Šalyse, kur vanduo nėra apdorojamas chloru, pusė mirštančiųjų nuo vandens perduodamų ligų yra 5 m. amžiaus nesulaukę vaikai. Šiose zonose lėtinis viduriavimas gali pasireikšti didesniems vaikams ir suaugusiems. Taigi, nors chloras vandeniui suteikia nemalonų skonį, jo naudojimas yra būtina viešosios sveikatos profilaktinė priemonė.
Drumstumas. Kai vandenyje plaukioja smulkios dumblo dalelytės, jis atrodo šiek tiek
susidrumstęs. Tai gali turėti neigiamos įtakos vandens skoniui. Be to, prie dalelyčių prisitvirtinę
mikroorganizmai didina infekcijos riziką. Vandens drumstumo laipsnis nuolat įvertinamas.
Parazitai. Daugelyje pasaulio dalių vandens atsargose užterštose nešvarumais, žmonių arba
gyvūnų fekalijomis, įsiveisę parazitai Giardia lamblia ar Cryptosporidium parvum ar kiti. Dėl jų
netenkama apetito, viduriuojama, vemiama, juntami skrandžio skausmai. Jei vanduo užkrėstas
Cryptosporidium parvum, infekcija yra ypač sunki ir gali baigtis mirtimi. Komunalinės vandens
atsargos nuolat tikrinamos, todėl valstybės kontroliuojamo geriamo vandens vartotojai su tokiomis problemomis paprastai nesusiduria. Pavojus gresia stovyklautojams ir turistams, naudojantiems vandenį iš upių ir ežerų.
Fluoras. Dideli fluoro kiekiai yra nuodingi, tačiau į geriamą vandenį jo dedama labai nedaug –
mažiau negu yra natūraliuose vandens telkiniuose. Tyrimai rodo, kad rajonuose, kur vanduo yra
papildomas fluoru, vaikams rečiau genda dantys. Tačiau nuo per didelių fluoro kiekių ant dantų
emalio gali atsirasti dėmės. Taip paprastai atsitinka mažiems vaikams, nemokantiems išspjauti
daug fluoro turinčios pastos. Taigi, ar verta nerimauti dėl geriamame vandenyje esančių teršalų?
Mūsų geriamas vanduo iš esmės yra švarus, bet galite pasiteirauti apie jame esantį teršalų kiekį ir
gauti daugiau informacijos jūsų vandens tiekimo įmonėje. Be to, turite galimybę rinktis: naudoti
vandens filtravimo įrangą arba gerti virintą vandenį. Tyrimai rodo, kad ir filtruotame, ir virintame vandenyje yra daugiau teršalų negu centralizuotai tiekiamame vandenyje. Skirtingi filtrai šalina skirtingus teršalus nevienodais kiekiais.
ŠEŠI PAPLITĘ MITAI APIE VANDENĮ
Pirmas mitas
Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens.
Netiesa.
Visoje Lietuvoje tiekiamas tik giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus vos kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas mineralų ir druskų, o mikrobiologinę švarą užtikrina savivaldybių valdomos vandens tiekimo bendrovės. Vanduo iš čiaupo Lietuvoje daug kur yra neišvaizdus dėl didelio geležies, mangano kiekio – bet jų koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos. Problemų yra tik kai kuriuose Šiaurės Vakarų Lietuvos miesteliuose, kur dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija vandenyje viršija leistiną normą.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė sako, kad daug didesnė Lietuvos problema yra ta, kad net maždaug ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų apskritai neturi galimybės naudotis viešai tiekiamu vandeniu ir naudoja savo gręžinių ar šulinių vandenį, kurio kokybę savarankiškai tiria tik retas kuris.
Antras mitas
Parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu.
Netiesa
Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis). Pirmasis yra tas pats centrinių vandentiekių vanduo, kuriam keliami ir tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai. Antroji kategorija – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau privalomai papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens, taigi jis turi kiek daugiau mineralų ir druskų. Trečiasis, natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas kone iki vaisto kategorijos, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas prie maisto kategorijos, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui.
Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.
Trečias mitas
Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas.
Tiesa.
VVSPT duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja net milijonas gyventojų, daugumai jų tai yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau gerti šį negiliai išgaunamą gruntinį vandenį labai dažnai yra nesaugu. 2005–2010 m. atlikti tyrimai rodo, kad net 40 proc. tirtų Lietuvos šulinių rasta padidėjusi mikrobiologinė tarša, maždaug trečdalyje šulinių rasta per daug nitratų (šie ypač pavojingi nėščiosioms ir naujagimiams), miestų ir gyvenviečių šulinių užterštumas nitratais siekia net 90 proc.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gydytoja Aldona Cilcienė patvirtina: iš viso jų tiriamo vandens daugiausiai teršalų randama būtent šulinių vandenyje. “Neištyrus nepatarčiau jo gerti niekam”, – perspėja daktarė.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė paaiškina, kad šuliniai užsiteršia dėl to, kad jie dažniausiai kasami ten, kur ir gyvenama, be to, kasama nepakankamai giliai – o ten prasiskverbia ir žemės ūkyje naudojamos trąšos, ir buitinės atliekos, ir net srutos iš tvartų. Šuliniai ypač užsiteršia pavasarį, pagausėjus polaidžio vandenų, o užterštumo nitratais pats žmogus negali pastebėti – toks vanduo neturi jokio specifinio skonio ar kvapo.
Ketvirtas mitas
Šaltinių vanduo yra tobulas.
Tiesa.
Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša. Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl prieš geriant nežinomo šaltinio vandenį, vertėtų pasitikrinti jį laboratorijoje tiek dėl taršos (pavyzdžiui, smėlingose vietovėse ūkinės veiklos pasekmės teoriškai gali pasiekti ir šaltinių gelmes), tiek dėl vandens cheminės sudėties.
Penktas mitas
Pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti.
Netiesa.
Žinoma, jei turite laimę naudoti nuosavo giluminio gręžinio ištirtą vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti už jį puikiai tai subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtinai minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirma verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite. Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytojos Violetos Kiguolienės teigimu, vandens kietumo norma tegaliojo sovietmečiu, o ir tai ji buvo nustatyta ne dėl galimo poveikio sveikatai, bet dėl susidarančių nuosėdų žalos vamzdžiams ir buities įrangai. Dėl savo buities iš tiesų verta pasistengti ir specialių minkštinančių filtrų pagalba vandenį suminkštinti – toks nepalieka kalkių nuosėdų, lengviau plauna ir skalauja. Tačiau su sveikata yra priešingai: V.Kiguolienės teigimu, vartojančių kietą vandenį žmonių mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis.
VVSPT atstovė I.Drulytė pabrėžia, kad vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskos, o jos iš tiesų naudingos širdžiai ir kraujotakai. “Gelbėdami arbatinukus nuo kalkių nuosėdų net nesusimąstome, kad kenkiame savo sveikatai”, – perspėja specialistė.
Šeštas mitas
Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį.
Tiesa.
Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl jau pradėjo tapti kūnu: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp jų yra ir Lietuva: draudimas gaminti ir importuoti kūdikių buteliukus iš šio cheminio priedo turinčios plastmasės pas mus įsigaliojo nuo šių metų birželio 1 d.
Tiesa, suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.
ĮDOMŪS FAKTAI APIE VANDENĮ BUTELIUOSE
1. Vanduo buteliuose dažnai yra tiesiog perfiltruotas vanduo iš čiaupo.
2. Mineralinis vanduo turi mažiau mineral negu vanduo iš čiaupo.
3. Skirtingai nuo daugelio vandens rūšių, vandeniui buteliuose trūksta fluoro, kuris saugo dantis nuo ėduonies.
4. Jei plastikinius vandens butelius naudojate daug kartų, prieš pripildydami kruopščiai išplaukite.
5. Patikrinkite išpilstymo datą ir galiojimo laiką. Kad žinotumėte ar vanduo šviežias.
6. Vanduo buteliuose paprastai turi mažiau kenksmingų bakterijų, tačiau jei ilgą laiką yra saugomas kambario temperatūroje, šios bakterijos ima greitai daugintis. Geriau vandenį laikyti vėsioje vietoje.
7.Atidarytą butelį su vandeniu reikėtų laikyti šaldytuve, nes į jį galėjo patekti kenksmingų
bakterijų.
Pagal dietologės Dr. Rosemary Stanton knygą “Sveikos mitybos vadovas” ir http://www.manosveikata.lt/ informaciją parengė Visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje Silvija Brazauskienė